Ir vis dėlto mano galva tuščia. Tuščia, kaip ta niūri Vilniaus gatvė. Joje tik šunų balsai girdisi ir kaip dangus verkia, taip verkia ir mano siela — graudžiai, bet tyliai, niekam negirdint. Nuo bendrabučio stogo lietaus lašas nukrito ant nosies. Čiobrelių ir mėtų arbatos ant palangių šąla. Tas vėjuotas vakaras, kuriame laikas sušalo. Žibintų šviesos užstoja saulę ir elektrą namuose, kurią atjungė. Seni langai ir akiniai dulkėmis kvepia. Sena maldaknygė ir naujas tušinukas nukramtyta viršūne. Suolas ir svetimi žmonės, pavirtę dulkėmis, ir medžiai, pavirtę išdžiūvusiais lapais. Ruduo, kaip senas namas ir seni kvapai, ruduo ten, kur melodija skamba ir maži vaikai kalba.