Para tokia –
Lyg neturėtų veido –
Ryškaus, blyškaus ar netgi visai juodo.
Nei ji linksma, naivi, nei pasileidus,
Nei prisigėrus vienišumo nuodo.
 
Tokių nebūna.
Bet jaučiu ją esant –
Ausin šnopuoja, bando apkabinti.
Ir nors lėtai, vogčiom, labai nedrąsiai,
Tačiau vis tiek atsėlina į mintį.
 
Žinau kodėl taip –
Rudenio peizažas –
Net jis jau baigia lapkritį išnykti.
O ir be to, tarytum būtų maža,
Valandų skaičius primena man lygtį.
 
Diena – trumpa,
Naktis – labai ištįsus,
O ryto, vakaro iš vis nelieka...
.....................................................................
 
Tik aš, kaip ir buvau –
Tas pats ir visas,
Tačiau negalintis pakeisti nieko...
 
2017 m. spalio 27 d.