Nuo grindinio

(Prisimenant Romoje matytą ant šaligatvio nutapytą žinomą portretą)
 
Ruduo, lietus... Nežiūri nieks į dangų,
Akis nudelbę, žmonės kažkur skuba.
Staiga nuo grindinio į juos pažvelgia
Leonardo da Vinčio Mona Liza.
 
Minutę stabteli, nelipt ant veido,
Nors jis dažais tik nutapytas.
Pilki akių šešėliai išsisklaido,
Žmogus nueina, bet jau kitas.
 
Čia tiktai gatvė, ne muziejus,
Brangaus paveikslo nieks nesaugo.
Spalvos ištiško, išsiliejo,
Į grindinį grožiu įaugo.
 
Kaip kartais trūksta šypsenos šiltos,
Kuri dienos skubėjime nušvistų.
Parneštum ją kaip gėlę į namus,
Kaip spindulį pavasarinio ryto.
skroblas