Lietus už lango teška pratisai
Ir merkia rudenio sermėgą.
O nemigą – juk tu man įpiršai,
Klavišais atminties prabėgęs...

Kad pirštai nuotraukas ir vėl sklaidys,
Kalta tik atmintis besotė...
Vis grįžta laiko bėgiais praeitis,
Ir vis sunkiau nuo jos vaduotis.

Yra ir liks nepamiršta vieta,
Kur nuolatos norėčiau būti...
Tu eitum neskubėdamas greta –
Ir saulei šviečiant, ir per liūtį...

Lietaus melodija ir šioj nakty –
Neguodžianti, liūdna, vis ta pati...