Tavo kūno standrumas įgauna karališką stotą,
Tarp jo klosčių aš lūpomis švelniai save palieku,
Lėtai sukuriu pirštų galiukais nežemišką puotą,
Mūsų alkiui, prisirpusiam žvėriškų norų – aštrių.
Mes negalim ištverti artumo ir išstumiam žodžiais
Pirmus sąlyčio judesius ten, kur jau šitaip saldu.
Vos palietęs savim, į mane duslumu suvaitoji –
Įsileidžiu stiprybe Tave nuginkluota garsų.
Nežiūriu, bet matau, kaip išsirieti sąlyčio šokiui,
Kaip šešėliuose jungiasi pirštais glaudi sueitis,
Kaip pulsuojam abu nebeištveriant noro poruotis,
Kaip nualina kūną audra nepalikus jėgų…