Aš stovėsiu ten, kur žemė baigiasi,
Tavyje prie bedugnės,
Palikusi gyvenimo laivus,
Krisiu užsimerkusi,
Ten, kur nėra laiko stokos.
Tik paliksiu jautrumą savo darbų,
Siųstų man iš beribio dangaus,
Kuris sugalvojo mane ir tave,
Verkiančią ir suprantantį.
Aš stovėjau,
Sirgdama širdies siųsta liga,
Prieš beribį dangų,
Kuris sugalvojo verkiančią ir suprantantį.
Tu neleisi staigiai leistis iš viršaus,
Tik užsimerkti, nepalikus gyvenimo laivų.