– Juk tai kėkštas, – kužda kiškis
Ir vis dairosi į mišką. –
– Jisai skelbia mums pavojų –
Bėkime, kiek neša kojos! –
Ir paknopstomis nudūmė
Už tankaus lazdyno krūmo.
  Ir tik medy senas varnas
Vangiai mostelėjęs sparną,
Tarsi pyksta, tarsi baras:
– Juk sakiau jums – ne prieš gera...
  Sandra tyliai apsidairė,
Dešinėn, po to į kairę
Ir pamatė užu krūmų
Vilką – Pilkąjį Siaubūną!
  Bet šaunuolė mūsų Sandra
Visiškai neišsigando.
Pasičiupus alksnio šaką
Ji Pilkam Siaubūnui sako:
– Stok, Siaubūne! Nė iš vietos!
O jei ne – tave nudėsiu!
Jei išdrįsi pajudėti –
Tavo kailis taps kaip rėtis.
  Išsigando vilkas kvailas –
Jam labai pagailo kailio.
Kur reikėtų vilkui dėtis,
Jeigu taptų jis kaip rėtis?
Šarkos iš juokų paspringtų
Ir nuo šalčio jis negintų.
  Na, o Sandra vilką spiria:
– Tu turi palikt šią girią,
Dar turi man duoti žodį
Čia daugiau nebesirodyt
Ir neskriaust mažų žvėriukų,
Nei kiškiukų, nei stirniukų.
O tada – keliauki sveikas –
Tavo kailio man nereikia!
  Vilkas uodegą pabruko,
Kad taip lengvai išsisuko
Ir sušukęs: – Duodu žodį! –
Negaišuodamas nuskuodė
Ko toliau nuo šitos vietos,
Kol dar kailis neskylėtas.
  Sandra metė alksnio šaką
Ir Kiškiukui švelniai sako:
– Eikš, bailiuk, išlįsk iš krūmų,
Nebėra daugiau Siaubūno.
Jis man davė tvirtą žodį
Čia daugiau nebesirodyt
Ir neskriaust mažų žvėriukų,
Nei kiškiukų, nei stirniukų.
... Ir tikrai – jau daugel metų
Vilko niekas čia nematė,
Tik lig šiol dar sklando gandas
Apie šaunią, drąsią Sandrą,
Kuri vilkui „davė garo“
Ir iš girios šios išvarė.