Pilkam brėkšme pajuodę sodo griaučiai
Prabaraižė dangų. Vėl pradėjo lyti.
Jeigu sulaukčiau, aš mokėčiau laukti,
Bet nebebus nei šito, anei kito.
Užgesus žvakė kiša juodą dagtį
Kaip tylų priekaištą, tarsi degimo ilgesį.
Ne nuo žiūrėjimo tada gali apakti –
Nes tamsoje greit išsislapsto viltys,
Visi žinojimai, visi tikri tikėjimai
Iš atsivėrusių jausmų greit išgaruoja.
Dangus jau blunka, pamažėl šviesėja
Ir krinta dangūs išvytiems iš Rojaus.
Pro šalį kliokia būsimas sulotekis.
Mirksti ir vysti, nes diena ne mūsų –
Juodų tarpušakių neturim kuo užlopyti.
Jei atsibusim, vardan ko mes būsim?