Koks  įdomus šešėlių šėlsmas,
Toks įmantrus, toks rafinuotas,
Ir nežinai, ar čia žmogaus,
Ar liūto, ar katino rainuoto.
 
Kaip talentinga pantomima
Štai vyksta tiesiai prieš akis,
Ak kokie aktoriai, kokia vaidyba,
Matydamas tai pasakys.
 
Ir kai atsiveria visa prasmė,
Kokia žiauri gyvenimo esmė,
Kad tu turi gerai išstudijuoti,
Koksai šešėlis ima dominuoti.
 
Bet tarsi įsižiebianti lemputė
Tau sako, būk atsargi, brangute,
O kaip norėtųs patikėt, bet negali,
Nes tiek daug melo, kad išprotėt gali.
 
Kas mus išmokė taip gerai meluoti,
Kad net nemokam raudonuoti,
Išbluko visos spalvos ir pasilikom viename,
Tokiam tamsiam, liūdnam ir begaliniam pilkume.
 
Pakabinau ant sienos drobę baltą
Ir užrašau žodžius – Tai kas gi kaltas?
Ar  toks nekaltas vaikiškas naivumas,
Kai viskas tam, kad tik išnyktų tikras žmogaus veidas ir gerumas.