Alei naktis ganau romius atsiminimų galvijus
Ir buvusių aistrų neprijaukinamus ristūnus.
Ne jie norėtų į valias ištrūkt – 
Tai aš apsuptyje tarsi belaisvė tūnau
Ir šalto prakaito neišgaruojanti rasa
Pro kūno poras veržiasi išsprūsti.
Ten, naktyje, aš dar esu visa,
Nesuspausta į tižią pirmo sniego gniūžtę,
Bet paryčiais, kai išvarva lava, 
Kai aš išsikvepiu, kai dingsta būtas šėlas,
Atsibundu raukšlėta, sutrypta,
Nė kibirkšties menkos nebeįskėlus
Kapituliuoju. Atsibust bijau
Kaip ir sugrįžt į nebaigtą tarnystę,
Ten, kur aš pelenus savus iš nevilties kapsčiau,
Be vardo smilga kad galėčiau grįžti.
Būties saldybe, aš tavęs šaukiuos,
Kada pavidalas pamaino duotą būvį.
Šiurkštus liežuvis... Jis meluos? Myluos?
Išsprūdo žodis. Ne malda, bet šūvis.