Tikėjimas. Dėl ko...

Tu sugrįši.
Kaip rudenys grįžta.
Bet ne tie, kur pakanda šalna.
Ant mažų bei šiltų tavo pirštų
Dienos bus, naktys bus...
 
Nes viena
Vėl pakeisi pasaulį –
Jam maža
Paprastumo languos atvertuos,
Šypsenų sutalpintų į lašą,
Švelnių žodžių, kuriuos pakartos
Tavo balsas, kada vėl paliesi
Mano skruostus ir lūpas: „Tikiu...“
 
Ir neliks rudeninių pavėsių –
Švies giedrumas vien tavo akių.
Ir tada mudu gersime vyną –
Saulę varvančią klevo šakom...
............................................................
 
Ak, tikriausiai, juk niekas nežino –
Grįžta rudenys...
Grįžta dėl ko...
 
2017 m. spalio 24 d.
kaip lietus