Tapti poetu

Mažõs manęs  daugelis klausdavo, kuo užaugusi būsiu. Nedvejodama atsakydavau – poetė. Suaugusieji kvatodavo. Mano metų mergaitės pasijusdavo nejaukiai, joms būdavo gėda už mane. Ir sugalvok tokią nesąmonę – poetė! Berniukai, vaikinai atlaidžiai šypteldavo ir nukreipdavo akis – na, tegu paikioja mergiščia, juk vaikas dar, ką ji supranta apie poeziją? Iš viso, jau tos moterys...
Poetė? Juk tai kažkur toli, negali būti čia. Čia poetų nėra. Nė vieno poeto ar poetės aplinkui. Neįtikima, kad iš tos štai menkystėlės, basos, murzinos, išaugtine, išblukusia suknute, juodom kaip angliukai akim, imtų ir išaugtų poetė. Poetės – tai švaručiukės, šviesiaplaukės garbanės žydrom akim, rožinėm, pūstom suknytėm sėdinčios prie atviro lango, už kurio žydi alyvos, jų kvapas ir nematomos devynbalsės giesmė pripildo sielą poezija, mergaitei tereikia užrašyti.
Merginos apkabindavo, glamonėdavo mane, šiaušdavo ir taip susivėlusius plaukelius. Jų veidai pasidarydavo mįslingi, jos nutoldavo, užsisvajodavo, suprasdavau – apie meilę. Kažkas turėjo įvykti. Ir įvyko – pavasariui baigiantis gražioji, geroji, linksmoji Reginutė tylią, jaukią pavakarę atvėrė draugėms paslaptį – ji jau nuotaka ir parodė dailų auksinį sužadėtuvių žiedelį. Nuotaka!
Kai prietemy parbėgau iš savo trasų, verandoj, prie kurios svaiginamai kvepėdami tuomet jau žydėjo jazminai, tarsi kregždės pašelmeny, kliaugė, čiauškėjo būrelis mergaičių.
Greitai perpratau, kas įvykę. Užmatė mane:
– Dalyte, Dalyte, kuo būsi užaugusi? – iš anksto kvatojo, laukdamos pramogos.
– Poete...
Mano balsas buvo liūdnas. Pritilo visos.
– Dalyte, parašyk meilės eilėraštį, aš jį paskaitysiu savajam, – paprašė  Reginutė.
Nuleidau galvelę ir nuėjau – poetė, iš kurios juokiasi, negali rašyti meilės eilėraščių, o tą vieną vienintelį, skirtą savajam, kiekviena moteris privalo parašyti pati. Bent kartą, bent vieną vienintelį kartą – kai myli – kiekvienas žmogus tampa poetu.
daliuteisk