Šviesoje paskendau,
Pajutau šaltį ir pakilau,
Maniau, kad nusileisiu žemyn, it negyva žuvis.
Tuomet plaukai drebėjo iš baimės,
Oda buvo neutrali, kaip ant jos prilipusios ašaros,
Maniau, kad, tai nesibaigs niekada arba niekada nesibaigs, o gal baigsis, kaip saulė nusileis į jūrą ir joje paskęs.
Vėl paskendau šviesoje,
Tačiau pajutau šilumą ir ten pasilikau,
Maniau, kad Dievas iš viršaus man šilumą padovanojo, bet pažvelgusi į tamsoje esančią šviesą, pamačiau tave.
Tu mano Dievas.