Teatras... Čia viskas netikra,
Laikina, išgalvota.
Scenoj ne žmonės – artistai,
Dalijantys dirbtinį juoką.

Iš jų lūpų ne žodžiai – strėlės,
Aidu perskrodę salės erdvę,
Išsisklaido... Nė vieno žiūrovo
Nenužudę, kartais – net nesužeidę...

Prieš mus ne veidai jų, o kaukės
Nugrimuotos... Todėl tokios gražios.
Čia meilė kitokia ir skausmas,
O mirtis – apgaulė, miražas...

Tai kodėl mes taip mylim teatrą
Ir be jo negalim gyventi?
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Nes visas mūsų gyvenimas –
Kaip teatras – laikina šventė...