Turbūt taip nelauktai ir netikėtai
Lyg sniego gniūžtė iš dangaus iškritus,
Tokia be džiaugsmo kibirkšties.
Į kalną ir nuo kalno tavo dienos ritos.
Vienatvės jausmo nekenti, tačiau žmogus
Ir gimsta, ir numiršta vienas.
Ir klausi, ar iš meilės tu gimei?
Ar tik atsitiktinis sniegas.
Kodėl gi tavo siela nerami, nors ir šilta ranka
Suspaudus tavo delnus, kas pavogė tau džiugesį širdies?
Ir kas neleido kilt aukščiau už kalnus, juk tu žmogus,
Ne menkavertis, tikras, galbūt neišmylėtas, neišguostas,
Tik tai gyvenimo audrų lankstytas, atlaikęs vėtras,
Rudens darganas ir lietus, gal kiek pavargęs, nepalūžęs,
Gal kiek suklupęs, vėlei atsikėlęs, pečius nuo savo kryžiaus
Panarinęs ir vėl lyg paukštis kilęs.