Mano vienišas lapkriti broli, 
Skausmo pirštai uždengia akis, 
Pasimetusi kryžkelėj stovi
Ir man nieko daugiau nesakys
Tavo ilgesį posmuos sudėjus
Ta besotė, besaikė naktis,
Iki balzgano ryto gedėjus
Gal suprasiu, kokia netektis, 
Vėl pakirdus iš sapno sparnuoto, 
Išviliotai iš miego nasrų, 
Pasiilgus vasarvidžio luoto
Ir ugningųjų ryto gaisų.
Vėl virpės užburti skausmo pirštai, 
Glostys sielą uždengę akis, 
Mano lapkritis brolis numiršta, 
Taip nutinka – praeiviai sakys...