Gyvenimas skiautiniu
Regiu savo vidų tarsi skiautinį,
nuolat mintyse dėliojamą.
Renkuosi skiautes
kaip savo gyvenimą –
gėlėtą ir žaliom pievom nuklotą,
stačiais kalnais kopiantį
ir rieduliu bedugnėn krentantį,
kartais lengvą tarsi angelą,
ant debesies besisūpuojantį,
kartais šlapiu žemės grumstu slegiamą.
Susiūsiu savo džiaugsmus
ir didžiausius skaudulius,
šilumą ir gerumą aplinkinių pridaigstysiu.
O viduryje... o viduryje įpinsiu
gražiausius jausmus
artimiausiems žmonėms –
Vaikui, Draugui, Mokytojui, Žmogui.
Tegul kiekvienam užteks
Saulės šviesos,
Gėlės žiedo,
Gimtinės kvapo –
dalelės mano širdies ir rankų šilumos.
Rankų, kurios taip norėjo tuo skiautiniu apgobti.