Suku tarp pirštų
šventą ryto sruogą,
manydama save iš naujo
ir kitaip sutvert.
Šypsausi lūpomis
lygu šermukšnių uogomis,
kankinu save mintimi,
kodėl jaunystėje
neleidau sau tos ryto
šventos sruogos pakantumu
džiaugsmingai įsitvert.
Kad taip sugrįžti realiai
į tą pelkėtą šlaitą
su geltonais purienų atšvaitas,
harmoniją savo sieloje surasti,
priversti tamsų debesį išlyti
į gilias plačias marias.
Jaučiu, kaip slysta
ryto šventa sruoga,
palikdama ant pirštų apnašas
iš disharmonijos laikų.
Negali būt, ne, negali būti,
kad suvėlinau savajam rytui
sukurti džiaugsmo psalmę.

Bet ne paskutinis rytas, ne paskutinė sruoga
tarp pirštų slystanti šventu harmonijos ratu.
2017- 09-11