Padovanočiau tau aš daug gėlių –
Neužmirštuolių, rožių, gal alyvų...
Tačiau nuskinti jų juk negaliu,
Nes skintos gėlės – visada negyvos.
 
Geriau paimki pievą ir eiles –
Šį rudenį tebus tau dienos šiltos,
Kaip tavo žydros akys, į kurias
Pats Laimės Dievas nutiesė man tiltą.
 
Tenai radau paukščius, medžius, žiedų
Neišsiskleidusių didžiulį lauką...
Tik juos išskleisti žodžių nerandu,
Nors man atidavei save ir daug ką,
 
Kas išmatuojama širdies vien plakimu.
Ar dar žvilgsniu?..
.....................................................................
 
Bet ten galiu paklysti.
Tad dovanoju pievą netoli namų,
Kur skleidžias gėlės ir nebenuvysta.
 
2017 m. lapkričio 2 d.