Pajust kažką kaip amžinus namus,
širdies plakimą meilei dieviškai atverti,
suvokt — būties ir nebūties alsavimas darnus,
visatos glėbio tavo būvis vertas.

Nors tu rinkai šioj žemėj vien žodžius,
iš jų bandei pasaulį kitą tverti,
nors ir gyvenimas kaip medis gal nudžius,
o jie klūpės prie Viešpats vartų.

Kažką kalbės žmonėms, gal angelams,
kažką norės gal meilei tarti,
ir kai dangus paniuręs tems,
bučiuos kažką jie pirmą kartą.

Pasaulis šis jau be tavęs gyvens,
o žodžiai kalbins kitą žemės kartą.