Tarp daiktų — stebuklinga erdvė,
Spinduliai kur įsiskverbia, laižo išalkę šešėliai,
Auksas virsta anglim,
O iš žvakės išlieka gurvoliais bestingstanti vaško balutė.
Toj erdvėj po vaikštynių po mūsų aistras
Mūzos šyla basas ir pavargusias kojas.
Ten — žaltvykslių slėptuvė,
Svirplių paslaptinga tvirtovė,
Ten pelių krebždesiai.
Viskas ten, tarp daiktų.
Į voratinklio maršką įstrigus praėjus diena, 
Kandim apsimetus,
Skraido mirusių maldos
Ir girdis negimusių kūdikių verksmas,
Atgailauja tėvai,
Neįdėję vaikams į gyvenimą trupinio meilės.
Erdvę jaučia kurti, neregiai ir poetai,
O kiti, atsimušę krumplius ir kaktas,
Graužia savo kaimyną be druskos —
Nušveisti veidrodiniai paviršiai vidun neįleidžia.
Kur bežvelgsi, visur vienas veidas,
Išprotėjęs dėl stygiaus jausmų ne pirktų
Ir žydėjimui savo erdvės nesuradęs.