Per ilgai vėjas žarstė pernykščius lapus,
Per ilgai senos dainos plokštelėse sukos,
per ilgai, kad jau kelio atgal nebėra.
Per ilgai dienos, naktys malūnuose sukos.
Jau nutilo už miško daina ir lakštingalos
Liovėsi suokę. Nebeliko svajonės, pilka tik dulksna,
Lietaus dargana beldė į sielą nenuoramą.
Ar galėjo kas nors dar pažadint tave
Iš bejausmio letargiško miego,
Ar galėjo kas viltį nuspalvint dangaus žydruma,
Kai šešėliai nakties, tokie gūdūs, kaip niekad.
Per ilgai tau per langą žiūrėjo delčia,
Per ilgai pilnatis neprigludo, tik ruduo pasidengęs rūku,
Iš vilties žiburių tik spingsulės šviesa.
Tik ruduo tamsų debesį gena per dangų.
Lyg laivus jūra neša į tolimą uostą audra, 
Daužos bangos į krantą, ridena purslus,
O žuvėdra balta sparnu nerimą glosto lyg bangą.
Bando kilt, nors nulinkę svajonių sparnai,
Moja tolstančiam laivui lyg rankom.
Per ilgai vėjas blaškės bangų mūšoje.
Jūra gintarus mėtė, dalino, ar mokėjai surasti tu juos?
Ar susmigo į smėlio rutiną?