Pasimeta žodžiai, nes jausmo neturi –
Aš juos dar menu, lyg regiu,
Bet daugiau negirdžiu....
Telieka vien praviros pasakon durys –
Tik stalo nėra kambary, nebėra ir kėdžių.
 
O vietoje saulės vos dega lemputė,
Jungiklis ant sienos plikos ir įžengti baugu –
Dar noris šiek tiek apsimetus pabūti
Net jeigu ne princu,
Tai bent jau geriausiu draugu.
 
Bet ką pasakyt?
Mano žodžiai neranda
Tavųjų toj prieblandoj –
Aidas dusina glėby.
Ir buvus malda jau pavirto į mantrą –
Karolius rožančiaus išbarstė pirštukai laibi.
 
Todėl pasimetusių žodžių nereikia –
Surinkčiau gal juos –
Nežinau, ar vis dar artimi...
..........................................................................................
 
Ties tarpduriu stovi nei senis, nei vaikas
Vis dar nenusprendęs sugrįžti ar eiti pirmyn.
 
2017 m. spalio 6 d