Tai jis, Vidinis, laikydamas kairės rankos mano Mažylį, netikėtai jį užlenkė, prispaudė prie delno ir tarė:
  – Laikyk jį. Pranuci, laikyk. Jau vis tik vyras esi. Dešimt metų... O - cho - cho, kaip nemažai! – pakiliai pakalbėjo jis, o toliau jo balsas slūgo, bet nenusižemindamas, neprarasdamas įtaigos. Buvo aišku, kad bent jam, Vidiniui, tai, ką jis kalba, yra aktualu, prasminga ir verta, kad tai būtų žinoma. Todėl ir kalba, stengiasi, įtikinėja, kad paliudijęs apie dešimties metų didžiulį turtą galėtų liudyti apie dar didesnį. Kalbėjo taip:
  – Tačiau metai čia dar ne didžiausias turtas. Nepamatęs argi patikėčiau, kad tokią karališką pilį surentęs, sumūrijęs. Net nepagalvojau, kad taip galėtų būti. Ko tylėjai, a? Nemaniau, oi nemaniau, kad toks slapukas. Ne, ne, taip tikri draugai nesielgia. Betgi nebūtų protinga pasilikti ir pilyje, nepasidairius, kas už jos. O ten irgi, kaip žmonėse sako, ne gyvenimas, o pasaka.
 Supratau, kad Vidinis juokauja. Įvairus jis: ir rimtas, ir nerimtas, ir supykęs, surūgęs, ir džiugus, besišypsantis, neretai pakalbantis ir tuomet jis panašus į turgų, bet ir mokantis užsičiaupti, nutilti ir ilgai tylėti. Dabar atrodė, kaip iš karalystės pargrįžęs. Tai irgi nestebino, tačiau buvo jautru, kad Vidinis visa tai kalbėjo rodydamas į kairės rankos mažąjį pirštą. Pirmą kartą jis taip ir pirmą kartą pajaučiau savyje kažkokį sąstingį, sukietėjimą kojose ir rankose – buvau stipresnis.
  – Jau vis tik vyras esi, jau, – kelintą kartą kartojo, kuo giliau į smegenis įstrigdydamas tokį reikalo supratimą. Dabar lyg dairėsi iš pilies mūrų ir matė, ko negalėjo matyti kad ir iki tolimiausių horizontų, bet burna atverta, akys įdėmios, skvarbios, o žodžiai apie Mažojo piršto karalystę.
  – Betgi čia ir visas karas sutalpintas. Ne bet koks, o pasaulinis. Visas, Pranuci, – vėl keitė savo veido mimiką Vidinis. Tuomet dar nežinojau, kaip tokiai atvejais atrodo išminčiai. Tačiau gerokai vėliau, atverstoje knygoje pamatęs Senekos skulptūros nuotrauką, netikėtai pagalvojau: o velnias, kaip jie panašūs... Vidinis ir Seneka. Tačiau tai buvo tik užuomazga tokiai studijai atsirasti iki patikėjimo, kad toks jųdviejų panašumas neatsitiktinis. Specialiai vengiau dairytis kitų Senekos atvaizdų ir buvo smagu viršugalvyje, kad kažką labai panašaus matau būtent iš senovės, po kurią vaikščiojęs ar asilu jodinėjęs Jėzus Kristus.
  –Taigi Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais, – kažkas pakušta ausyse, o jam atsiliepia:
  – Ar negeriau būtų, jeigu tartume Kristaus eros metais?
  – Kam reikia suprasti – supras. Netgi pasistengs atsiminti, kad vienas gimė Ispanijos Kordoboje, o kitas...
  – Ačiū, ačiū. Nepersistenk. Apie kitą visos bažnyčios skambina.

  Ir savyje kalbantis išmokta jau ir šypsotis, ir pykti, bet dažniau rūpi suklusti ir išgirsti, kas jau girdėta, ir netgi ne kartą. Tąkart – prie padovanoto rato stipino – prisiminė Vidinis, kai jis, užsiėmęs mano kairės rankos mažiausiu pirštu, regis, tyrinėja, įžvalgo jį kaip pro galingą mikroskopą ir net nesistebiu, kad jis jam toks didelis. Jam jau pasidarė nesmagu, kad jį vadinome Mažyliu. O dangus viršugalvyje atkaklus, jis man neleidžia atsitraukti nuo atsiminimų ir netgi nejaučiau, kad taip užsiėmęs jais, tuščiai leidžiu laiką. Neskubu pareiti iš šeštadienio su 1949 metus sausio 29 dienos speigu ir giliai vienkiemį apkrėstu sniegu. Ir nieko realesnio, regisi, ir nėra, kaip:

Balta balta kur dairais.
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.

  Tačiau Vidinis pasakų nesekė, o man neatrodė, kad jos galėtų man rūpėti, kai iš neskubios, atrodytų, nesutelktos, nesuposmuotos Vidinio kalbos, iš atsiradusių savyje girdėjimų, pradėjau suvokti, kad yra neįsivaizduojamai didžių dalykų ne tik danguje, žiūrint į mažytę žvaigždę, bet jie yra ir čia pat, žvalgant mažą kairės rankos pirštą.
  – Užmiršk Mažąjį, kaip mažą, Pranuci. Dzievulis mažų dalykų netveria, – vėl Vidinis.
  – Nežinau, kas mano Mažylį tokiu sutvėrė, bet kad jis nedidelis, tai kas gi nemato. Nebent aklas.
  – Dievo dalioje ir aklų nebūna. Va, pasidairyk, pasižiūrėk, kiek čia visa ko išbarstyta. Ir tai tik per dešimt metų. Net nežinau, kaip tai įvardinti. Čia netgi eilėraščių skeveldros, – prisilietęs Mažylį kalba Vidinis, bet turbūt žino, kad dėl to mano regėjimas nepagerės. Sako:
  – Nematai akimis? Na ir (tfu! tfu! atsiprašau), bala jų nematė. Protas, širdis, siela, intuicija žino, mato, Pranuci. Rink, glausk, lipink, konstruok šitas skeveldras ir pamatysi, kiek daug atsiras nuostabiausių dalyku. Bet, sakau – rink, lipdyk...
  – Matai gi, kad lipdau, Vidini. Pilnas kiemas senių besmegenių prilipdytas. O pasakas vis dėlto tegu bobutės seka, – pasakiau taip, jog atrodė, kad mažu ar piemeniu būdamas taip negebėčiau. Tai irgi reiškė, kad Vidinis ne iš piršo išlaužia:  jau vis tik vyras esi. Jau. 
  – Betgi ar tai pasakos? Žegnokis ir nevaryk Dievo į medį.
  – Kodėl apie tai anksčiau niekuomet negirdėjau? Kad ir iš tavęs, tamsa? – vėl jam labai rimtai. Kaip subrendęs vyras.
 Vidinis neskubėjo atsakyti. Veidu perbėgo jautrus šviesos šešėlis.
  – Laukiau tavęs, kada taip paklausi. Netgi iš anksto turiu sukurpęs atsakymą. Ne geriausias, labiau žvalgybinis, bet girdėk:] Iš tiesų, Pranuci – kodėl? Ar ne todėl, kad nenorėjai girdėti. O gal atsitikę taip, kad žodis pas tave pro vieną ausį ateina, pro kita išeina. Tokiems dalykams ir ausys turėtų būti kaip bažnyčios.
  – Tokiems dalykams?
  – Būtent. Tačiau šiandieną mudviem talkina ir subatėlė, talkina šeštadienis. Va, pažiūrėk, koks mano portretas gavosi, kai susirinkau save iš skeveldrų, bandydamas pamatyti, kaip atrodau iš materijos. Savo.

Išmėtytas esu
Kaip iš kulkosvaidžio barstytos kulkos.
Surinkt į vienetą jau, regis, neišeis.
Žiupsnelis – ten, prie Dievo,
Prie giesmių šventų.
Kitas su velniu
Lošia kortomis
Ir paskalauja gerklę degtine.

Išmėtytas.
Manęs visur po lašą, po minutę.
Antai, į Grįžulo Ratus įkritęs,
Dainuoju sau, gyvenančiam minty.
Poezijoje klūpau prie altoriaus
Ir meilės patale iliuzijom žavus.
Man gera, kad karys,
Kad vėliavas į pergales nešu,
Nepaisydamas kaip atrodo jų spalva.
Džiaugiuosi, kad svajonėmis
Apvaikštau kosmosą,
Tingėdamas anksčiau iš lovos pasikelti.
O va atsimenu,
 Net atsitikę taip:
 Po psichiatrinę dairiausi.
 Nejau balti jos žmonės manė,
Kad jie mane į vienetą suglaus?

Išmėtytas esu.
Kaip iš kulkosvaidžio pasėtos kulkos.

  – Taip, Vidini, aš jau didelis, aš supratau. O kaip šitas eilėraštis atsirado? Tikiuosi, kad ne tik šis, bet ir kiti?
– Taip, yra ir kitų, o šį norėčiau padovanoti tau, bet su sąlyga. Beje, nevertėtų tau jį vadinti eilėraščiu. Tai montažas. Poezija tokį tvarinį, tokią meistrystę atmeta, neįsileidžią į savo teritoriją, bet man dėl to neskaudo. Taip išmėtyto skeveldromis į vieną savęs nesurinksi, bet į surinktą iš skeveldrų tvarinį pasitaiko ir tokių, iš kurių paregiu ir pažįstu save būtą.
– Sakai, dėl to tau neskauda, bet jaučiu, kad ir dėl to linksma taip pat nebūna, – prisimenu tariau sužiuręs Vidiniui į akis. Jis irgi sužiuro į manąsias. Žiūrėjo ir tylėjo. Aš irgi žiūrėjau ir tylėjau, išgirsdamas kaip pradeda ošti marios...
 (Iš „Savęsp montažų“ – 8)