Paklydusiam dobilui
Kai vėlyvas ruduo tau į širdį pabels,
Tu lyg vėjas vienišius blaškysies po sodą.
Skinsi obuolius, sprangūs jie bus lyg laukinės obels,
Vienas pats sau karalių karalius, – dabar taip atrodo.
Amžinai paieškų kelyje, pasiklydęs tarp vingių painių,
Vis neradęs žvaigždės, kuri šviestų tau kelią,
kai daiktai negyvi nebeteks jau prasmės ir suprasi, kad jie tik materija,
Kada siela lyg pievoj drugys suspurdės, žvilgsnis klausiantis ieškos esmės
Ir neradęs nuslys jis į prarają. Vėl naktis, vėl diena, kas po to? ta pati rutina.
Kažkas gims, kažkas mirs, tavo dienos lyg žirniai iš ankšties vis birs,
O vanduo įsigėręs į žemę į debesis kils. Kas paduos tau stiklinę vandens?
Kas išvargusį kūną vėsia drobule tau gaivins? Kas sušildys žvilgsniu ir jausmus atrakins
Ir išlaisvins iš sutemų ūko? Gal tik karma teisuolė į akis tiesiai žvelgs ir nurengs tau karališką rūbą.
Gal tada mirk, gyvenk geisi meilės šviesos ir nakties juodume žiburėlį išvydęs nors ir menką tu veršies link jo
Ir suprasi, kaip stipriai savajam kely tu vis klydai.