Neverkit, dienos, liūdesy išblėsusios,
nors saulė danguje – begęstanti ugnis,
tu rankomis žarstai tik smiltis, vėsą,
regi, kaip šviesą vėl užstoja drumstas debesis.

Dar būtį sopančią delnais ir lūpom liesi,
skaičiuosi akmenis ir plėnimis pavirtusias naktis,
be sapno, be svajonės kasdienybės srautas liesis,
vis klausi nebyliai – kam ir kodėl esi dar vis?

Kokia prasmė žvaigždžių ir dulkių šokio?
Kas amžinas? O kam užmerks mirtis dienas?
Praeina visa, tu verki, kada nakties pamėklės juokias,
ir tu iš jų – paklaikusių, pamišusiom akim – viena.

Nors būti angelo ar demono glėby nemoki,
bet jis išnykdamas ištars – paskui mane eiva!