šliaužia dienos
ruduo
aš kalbuosi su vėju
lapų šokį ugninį įsimylėjus
ir jaučiuos
tarsi vasarai kuom nusidėjus
įsileidus į sielą vėsią rimtį
rugsėjo
blaškos mintys
su paukščiais išskrist nenorėję
dengias baimės šydu
abejonėj kalėję
laisvės kvapo glėby
pakalbėsiu su vėju
gal papasakos man
ką patylom kuždėjo
romiai mirštantys lapai
pasirinkt negalėję
tik lemties verpete
skrist kur siela laisvėja
------
jau ruduo
nuogo medžio jėga
aš stovėsiu prieš vėją
baimę būti savim
savyje nugalėjus