Išbarstę akmenis labiausiai alksta duonos,
Daliję duoną neužpelno akmenų.
Ant raisto ledas teisingumo plonas
Ir vis plonėja pabaigoj dienų,
Kai klaikios žinios iš pasaulio sklinda,
Košmarų šmėklos lenda iš sapnų,
Kai negali iš išlaižyto indo
Numaldyt kenčiančių — ne kūnu alkanų.
Lyg atjauta per mažas būtų gėris,
O turgaus aikštė ošia reiklų Dar ir Dar, ir Dar!
Nors dirbai tol, kol žaizdos atsivėrė,
Minia norėtų degint ar pakart.
Raitais? Kenti ar nori jai įtikti?
O gal nugrimzt į užmarštį baugu?
Paviršiuj raisto plauko (valtys? lytys?)
Šventų, kurie nemito pyragu.