Bekraštės tolumos, kai horizonte susilieja,
Kur žemė susisiekia su dangum,
Kur debesų kalnai ant žemės atsistoja,
O akys toliuose įsminga vis gilyn.
Ilgiuos kažko nežemiško, besvorio
Lyg pūkas pienės sklandančio ore,
Kažko virš miesto dulkių pakylėjančio,
Virš kasdienybės rūbo keliančio,
Nepaliesto, kažko gal menamo
Lyg rožių aromato dvelksmo,
Lyg viesulo praūžusio su žiedlapių kruša,
Pavasario ateinančio laukimo kvapo,
Ramaus ošimo jūros, šėlstančios audros,
Vaivorykšte dangaus apjuosto,
Kažko nepažinto ilgiuos.
Veržiuos tarsi į salą negyvenamą...
Kodėl dangus prisodrintas laukimo
Ir šaukia mus be atvangos, o priglaudžia žemelės molis,
Kaip šiandien, kaip rytoj ir visados.