nusiplėšk nuo galvos erškėčių dygliuotą  vainiką
prigludusį lipniai lyg savąją odą
pamiršk tą, kuris jį nupynė
iš sutryptų žiedų
išdavysės Golgotoj
 
taip kvepėjo lietum
buvo gaiviai vėjuota 
tarp lelijų vandens plaukėm nerimo luotu

gniaužė kvapą
aukštai skridę jausmo sūpynės

vaivos juostai apvijus plačia aistros pyne
gaižiai jautėm šalia
kartų dvelksmą pelynų

nepajutom,
kaip kartėlį abu užauginom
mūsų pievoj kur pražydo geltoni vėdrynai
---
pusto džiūstančias žiedlapiais
sielos dykynėj

--- aš viena balansuoju     
amplitudėj 
sūpynių