Apsivelia purvu auliniai batai,
Sumynę margą šlapių lapų kuokštą.
Tupįs viršūnėj senas varnas mato,
Kad vejas darganą pražilęs gruodas.
 
Pakreipęs galvą varnas tyliai karkia
Ir smalsiai dairosi draugų, gerbėjų.
Kas jam palengvins šitą dieną žvarbią?
Kas jį paragins pasklandyt pavėjui?
 
Nuskriejo lapas. Paskutinis. Klevo.
Praskrido šarka. Nutūpė į krūmą.
O varno širdį šlapdriba užgavo,
Ir aštrus kvapas senos pirkios dūmo.