Būsiu aš atviras tau.
O ir sau...
Lapkričio durys Vėlinėm verias...
Eiti pirmyn negaliu –
Pailsau –
Kelias toks ilgas, tolimas kelias.
 
Už horizonto sukniubus žiema –
Metas negyvas, metas betikslis...
Tau – gal kitaip.
Tačiau taip yra man –
Laikas vos slenka, laikrodžiai tiksi...
 
Tiksi greičiau negu aš pamatau –
Lapkričio durys Vėlinėm verias...
Nežinomybė...
Tačiau ji ne tau –
Bus dar gegužiai, bus dar birželiai.
 
Tarpu alyvų užaugo pušis,
Ta, kurion saulė vakarais krenta –
Liks tau pasaulis jau kitas.
O šis –
Kryželis mažas, kryželis šventas...
 
Visgi – ant kaklo, varinis, pigus,
Kur mūsų Viešpats galvą nunėręs...
Tu juk užlipsi aukštai ir dangus
Taps kasdienybe.
...........................................................................
 
Vėlinėm vėrės
Lapkričio durys, kai aš pailsau
Kryžių varinį į pakelę metęs –
Regis, ėjau aš ne vienas, ne sau –
Barstė po kojom spyglius pušies medis...
 
2017 m. lapkričio 1 d.