Bus apsalimas nuo garuojančios arbatos
Ilgai ilgai – kol snigs, pustys, nutirps.
Bus žvilgsnis įbestas į tai, ko nieks nemato,
Ir vienas klausimas – kaip nuo jausmų apsirgt?
Tegul prekyvietėj, tegul ir ne bažnyčioj
Apspangt nuo žvilgsnio kaip kvapnių garų.
Dėl padorumo bus tai lyg netyčia,
Nors naujas klausimas: gyvent – nepadoru?
Mes visos dienos, kai ant juslių gruodas,
Argi labai jau skirias nuo mirties?
Garuoja vasara iš kaitinamo puodo.
Galbūt jos giesmės kraujy suulbės...