Nuogą tylą paslepiu delnuos,
Neseniai žudikiškai nulijo,
Paukštis rytmetį nebedainuos,
Nesidžiaugsiu žiedlapiais lelijų.
 
Išganytos pievos, aviliai
Užu sodo rymantys ir duona,
Kaip kadaise raikoma rytais,
Ir nusvirus skersvėjuos aguona.
 
Šilko suknią aus kampuos vorai,
Raštą nematytą glostys pirštai,
Vasara šiąnakt nebedainuos,
Tiksint laikrodžiams tyla numiršta.
 
O širdy nyku lyg po audros,
Sopuliu atgijęs verkia vėjas,
Tavo veidą įžvelgiu veiduos,
Tą, kur niekur niekad neregėjus.