e)   pjesė
 

...mišėlis.    Ar jau galiu pradėti, taip? Mikrofonas įjungtas? Galėsiu kalbėti ... valandą? Gerai, manau užteks. Iš tiesų viskas labai paprasta, nėra ką pasakoti, kodėl aš čia atsidūriau, kaip patekau į tokią situaciją. Neturėčiau net aiškinti, kad esu visai nekaltas, aplinkybių auka, galima sakyti, taip, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, situacijos buvo man nepalankios. Jūs viską suprasite. Jei tik man pavyks viską perteikti.

Suprantate, galiausiai man atsibodo tas Veryga, vis eidavo ir eidavo pas mane, prasėdėdavo valandų valandas aiškindamas man apie tą koholį. Iš pradžių aš jo tik klausiau, o paskui pradėjau gerti, pasidarė įdomu, kas tas koholis, jeigu Veryga niekaip jo nepamiršta. Taigi, jis kalbėdavo, aš gerdavau, paskui prabusdavau, Veryga jau čia, ir aš toliau gerdavau. Ilgai taip tęstis negalėjo, mačiau, kad blogai baigsis ir vieną dieną užrakinau duris, kol jis dar nebuvo atėjęs. Jis, aišku, tuoj prisistatė, tikriausiai labai nustebo, radęs užrakintas duris, pastovėjo kažkiek, dar pasibeldė ir nuėjo. Aš lengviau atsikvėpiau. Tą dieną net nuėjau į muziejų, paskui paveikslų galeriją, tą dieną visur įėjimas buvo nemokamas, dar paklausiau kažkokios paskaitos, nepamenu apie ką ji buvo, bet labai patiko, aš ilgai plojau. Klausytojų buvo nedaug, gal kokie penki, bet kitą dieną eiti jau nebuvo kur, nemokami įėjimai baigėsi, o pinigų aš jau seniai neturėjau, tad likau namuose. Veryga neatstojo, vis beldė ir beldė į duris, dar šaukė į rakto skylutę: Luyzai (mano vardas Alioša, bet lietuviškai tai skamba kaip Aloyzas, tai jis mane trumpino), Luyzai, sako, atidaryk, juk žinau, kad esi namie.
Bet aš užgniaužiau save, savo burną užgniaužiau, kad neatsiliepčiau, paskui užkišau ją obuoliu, o rankas užlaužiau už nugaros ir atrėmiau į sieną, kad jos negalėtų ištraukti to obuolio ir neatsiliepčiau, taip ir stovėjau kertėje visą valandą, kol Viera (aš jį taip vadinau, Viera iš rusų kalbos reiškia Tikėjimą, o Veryga buvo giliai tikintis savo kova su koholiu, galima sakyti buvo šventasis toje nuožmioje kovoje, tad aš dažnai mintyse jį taip ir vadinau - šv.Viera), stovėjau kertėje, kol Viera išėjo. Kitą dieną nuo pat ryto jis vėl stovėjo prie mano durų ir nesitraukė, kartodamas, kad pagaliau aš jį įsileisiu, Luyzai, vis šnabždėjo – Luyzai, Luyzai, ką tu darai, Luyzai? Širdis plyšo beklausant.

Bet  man taip norėjosi gerti, jau nesakau, kad ir valgyti, bet gerti ypač. Sąmonė net kartais užtemdavo. Tada regėdavau savo mamytę, kurią Raudonasis Spalis atsiuntė vaduoti nuo nacionalistinės bacilos. Vieną kartą Spalis jau vadavo nuo kraugerio Smetonos, bet po Kalantos Lietuvoje kažkaip vėl išplito tas virusas, aišku, prie to prisidėjo ir Amerikos balsas, ką čia slėpti, turbūt ir kitų šaltinių liko nepribaigtų, ir atsiuntė tad mano mamytę padėti broliams lietuviams įveikti ligą.
Galiu teigti, kad mano mama nebuvo žiauri su broliška tauta, netgi atvirkščiai, labai susibroliavo su paprasta liaudimi, tik nemėgo visokių pataikūnų, skundikų  ir  pati neskundė nieko. Mus su broliu išleido į lietuvišką mokyklą, pati netruko išmokti svetimą kalbą ir namie kalbėjome tik lietuviškai. Tėvas, deja, neatlaikė tokios politikos, gan greit mus metė  ir grįžo į Rusiją.
Na, paskui tas Atgimimas ir visa kita, mes sveikinome jį, net mama, nors paskui nusigręžė nuo visko, liko abejinga, nes ją iškart išmetė, kiti tai persidažė, visi jos buvę bendradarbiai, vakar giedojo Leninui, šiandien jau Atgimimui, ji negalėjo taip iškart keisti spalvų, tad tik susigūžė, užsidarė savyje, o po kelių metų ir pasimirė, turbūt iš skausmo ar graužaties, kad viskas taip veidmainiškai ir suktai sutvarkyta, nesuprato ji tokios pasaulio santvarkos – gyvenk ir neleisk gyventi kitiems, arba gyvenk bet kokia kaina. Na, čia jau aš pats arba Veryga gal man pakišo tokias mintis, nežinau, mamytė, aišku, apie tai nekalbėjo.

Galiausiai trečią dieną neištvėriau ir įleidau Verygą. Visas toks išbalęs, susibaigęs. Aišku, aš irgi turbūt nekaip atrodžiau, nes jis iškart susirūpino: į ligoninę tave, tuoj pat į ligoninę. Ką tu čia, sakau, tave patį į ligoninę, pažiūrėk į ką tu panašus, Viera. Taip mes apsikabinom ir kurį laiką pastovėjom, paskui jis puolė šniukštinėti, ar nėra koholio. Tai ką tu veikei visą laiką, negėrei? negalėjo patikėti. Nei lašo, Viera, patikėk, tris dienas jokio koholio. Ir persižegnojau dėl viso pikto.
Nušvito Viera, tuoj ištraukė iš kuprinės batoną, dar sardelių ir užvirė arbatos. Na, aišku, ir vėl pradėjo visas tas nesąmones apie koholio žalą, kaip mat vėl gerti užsimaniau. Sakau, baik, Viera, na kiek galima apie tą patį, papasakok geriau apie ką nors kita. Luyzai, sako jis, betgi tu tik pasveikai nuo koholizmo, tau kaip tik pravartu būtų išgirsti mokslininkų nuomonę. Baik, sakau, Viera, baik, negali tai taip ilgai tęstis, išeik, būk geras. Na, gerai, gerai, Luyza, tik tu nesijaudink. Aš ryt grįšiu tavęs aplankyti. Ir išėjo. Nuo to laiko aš jo nemačiau. Prisiekiu, tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Kas ir kodėl jį nužudė, aš nežinau. Nors, po teisybei, bet kas galėjo jį pribaigti, užknisdavo jis visus.

Pamenu, kai atėjo į penktą klasę, iškart atsisėdo šalia manęs ir daugiau niekada nesitraukė. Ar tai normalu, sakykit? Jau tada, pamenu, išūždavo visiems galvas su tuo koholiu: ar tavo tėvas daug geria, ar jis vaikšto pas psichologus, o kaip tavo motina žiūri į girtavimus, o kiek tavo name geriančių kaimynų ir t.t. Su juo niekas negalėjo ilgiau pabūti nei penkias minutes, tuoj pat bėgdavo prisigerti, tik aš vienas jį ištverdavau. Ir tai iki tam tikros ribos. Paskui ir aš užgėriau. Tada jis puolė man aiškinti: matai, matai, Luyza, ar aš tau nesakiau, koholis  labai klastingas priešas, tik ir laukia, kada atsipalaiduosi, juk sakiau, prašiau, maldavau – neatsipalaiduok, būk budrus, o tu neklausei manęs, savo geriausio bičiulio neklausei. Na, nieko, tuoj pradėsime gydytis. Ir čia pat perskaitė man paskaitą apie viso organizmo užnuodijimą, detaliai, su iliustracijomis, kepenys, kasa, dar kažkoks velnias, jis gi baigė mediciną, nesakiau? Taip, baigė. Jis gerai mokėsi.

Mes su broliu taip ir likom be aukštųjų, jis dabar Londone, kvietė ir mane, atvažiuok, sako, jis turi ten firmą, palik tu tą Verygą, prasigersi su juo, atvažiuok, įsikursi, užgyvensim. Bet aš negaliu išvažiuoti, manęs Veryga niekada nebūtų išleidęs, atvažiuok, o dabar, kai jo nėra, net nežinau, ar galėčiau, atvažiuok, juk tai būtų kaip ir viso jo gyvenimo užsibrėžto tikslo nubraukimas. Turiu tęsti jo darbus,  atvažiuok, arba bent jau negerti, kaip jis to norėjo.
Mamytė, aišku, būtų į bet kokią aukštąją mus įkišusi, ir pabaigę mes būtume geriausiais diplomais, bet, kaip sakiau, ji ne tokia, nesinaudojo savo padėtim, pasakė, kaip pasiklosit, vaikai, taip išmiegosit. Tai mes taip ir pasiklojom - abu be aukštųjų. Tiesa, Viera bandė mane įgrūsti į mediciną kartu su savim, sakė net egzaminus du kartus laikysiu, vieną už tave, kitą už save, bet aš kategoriškai nesutikau, tada mes su broliu buvome grupę įkūrę, gitaros, ilgi plaukai, aptempti džinsai, viskas kaip priklauso, tai kokia man ten medicina.

Griežė dantim Veryga, bet galiausiai nusileido. Pats baigė, o mes su broliu kaip tie žiogai vasarą pragrojom, o kai atėjo Atgimimas, tada ir pasimatė, kad mes niekur netinkam, be to, dar okupantų vaikai. Tai brolis ir išlėkė, o Veryga gynė mane, sakė, na koks jis okupantas, jam net ūsai neauga. Bet ta rusiška pavardė man visur trukdė, jau, žiūrėk, tuoj priims į kokią gerą tarnybą, bet tik ima klausinėti, kaip ir kodėl čia atsidūriau, Lietuvoje, iškart nusigręžia, nesvarbu, kad vaikas atvykau čia, nesvarbu, kad kalbu tik lietuviškai, jau rusiškai beveik ir nemoku, bet vis tiek sako, tai tave atvežė čia okupuoti, surusinti, asimiliuoti, reiškiasi, hmmm, nežinau, gal užeik po metų. Taip ir baigdavosi visi darbo pokalbiai, o aš net į komjaunimą nestojau, tyčia: mama didelė  partijos veikėja, visa klasė komjaunuoliai, kai kurie iš jų dabar net valdžioje sėdi, labai aukštai, o klasės auklėtoja visa išbalusi sako: Alioša (Aloyzas aš, ne Alioša), taip taip, Aloyzas, tai kaip čia dabar bus, kodėl tu nestoji, ką mama pasakys, tu gi ją labai įskaudinsi? O mama nieko, sako, daryk kaip širdis liepia. Va taip. Visi komjaunuoliai, net Veryga, o aš apolitiškas. Vaikštau sau koridoriais toks visas didžiuodamasis, nusišvilpt man eilinis partijos suvažiavimas, kiti po pamokų sėdi, tezes, nutarimus aiškinasi, o aš jau namie gitarą barškinu. Tokia ta mano okupacija buvo, bet visi sako, ne, negalim priimti, tavo mama bolševikė. Buvo, buvo, šaukiu aš jiems, nėra jos, seniai mirusi. Vis tiek, sako, negalim priimti, įtartinas tu, ko neišvažiavai atgal į tėvynę, ko čia pasilikai?

Supykau aš tada ant Verygos ir jo Atgimimo, oi kaip supykau, užgėriau, tris mėnesius pyliau kaip tikras rusas. Sušmėžuodavo, pamenu, kartais jo snukis, varyk, sakydavau aš jam, pas savo Atgimimą. Anksčiau dar kalbėdavom daug apie ateitį, varyk, apie naujas galimybes, bet po to daugiau niekada neprasitarėme apie Atgimimą. Tabu buvo Atgimimas, varyk, neliečiama tema, kažkur kitame pasaulyje, kitoje dimensijoje vyko tas Atgimimas, varyk, aš nieko daugiau apie jį girdėti nenorėjau. Viera gerai suprato mane ir tylėjo. Tylėjo, bet savo darė. Jį kažkaip tas Atgimimas aukštai iškėlė, ėmė jis visus, ne tik mane gydyti, o tada dar daugiau po to jo gydymo visi gėrė. Priešingai veikė tas jo metodas.

O aš per tuos tris mėnesius kažkaip ir vedžiau, to gėrimo periode, nepamenu visų aplinkybių, nei kaip, nei kada atsirado mano būsimoji, bet po trijų mėnesių atsigavau vieną dieną – opa, žiūriu, vedęs. Ir sutuoktinė kažkokia šalia guli. Visai net ir nebloga. Vaikų netgi susilaukėm, mergaitės ir berniuko. Kad ne tas Veryga, gal viskas būtų ir gerai susiklostę. Bet ne, vis atlenda kur buvęs ir nebuvęs ir vėl apie tą koholio žalą, ūžia visas ausis savo pasakomis, neiškenčiu ir sakau, tu pasėdėk čia truputį, man į vaistinę reikia, Sigutei ausų lašų. Grįžtu po dienos arba trijų, nei lašų, nei pinigų kišenėje. Ar aš nesakiau, ar nesakiau, pasitinka Veryga. Ir taip toliau. Tas pats per tą patį, kur čia žmogus atlaikysi.
Galų gale sakau jam vieną dieną, kai jau žmona mane metė: Viera, kodėl mes nesusirašom, juk tu vis čia ir čia, tai ar ne geriau būtų įteisinti mūsų santykius, kad kaimynai neapkalbinėtų. Na ką tu, aš juk šeimą turiu. Tai ko čia pas mane visą laiką sėdi, klausiu, ko neini pas savo šeimą? Aš sielą tavo paklydusią noriu į teisingą kelią atvesti, Luyza. Va taip jis man sako, Sielą.

Nors mes ir išsiskyrėm, bet Sigutė, mano Siga pas mane ateidavo. Po pamokų, žiūrėk ir atlekia. Žaisdavom, ji man pasakojosi viską, ką mokykloje išmoko, su kuo draugauja arba su kuriais berniukais mušasi. Įdomu būdavo man jos klausytis, ant kelių pasisodinus. Tik jei Verygą rasdavo pas mane, tai iškart apsisukusi ir dingdavo, žinojo, kad užgersiu, jei Veryga jau čia, reiškiasi tėvas vėl į koholizmą pasiners.
Kartą paklausiau: Viera, kodėl tu taip nekenti koholio?  Matai, Luyza, mano senelis per jį pražuvo, sėdo girtas už vairo ir užsimušė. Aš tada dar vaikas buvau, bet prisiekiau sau amžinai su juo kovoti. Bet gal jam atsibodo gyventi, apie tai nepagalvojai, gal koholis tik padėjo jam atsikratyti to gyvenimo? Kas tu toks, kad kišiesi į kitų gyvenimus? užrikau. Aš tik padedu žmonėms, Luyza, koholis nėra išeitis. Tu jam apie miltus, jis tau apie tiltus. Va toks jis buvo, tas Veryga, šventasis.

O tada, trečią dieną kai jį įsileidau, buvo ne taip. Iš tikrųjų niekur nesiruošė jis eiti. Sako, pabūsiu, tau dabar reikia pagalbos, tu dar nesi stabilus, pabūsiu, sako, kol pasveiksi. Bet man viskas gerai, Viera, sakau jam, grįžk namo, tavęs laukia. O pats žinau, kad Siga gali ateiti, tris dienas nesirodė, gal kaip tik šiandien ateis, taip norėjosi jį išgrūsti. Išeik, sakau, prašau, man reikia pabūti vienam. Anaiptol, sako Viera, pabūsiu, tu jau buvai vienas, tris dienas vienas, tai ne juokas, tau dabar kaip tik reikia palaikymo, pabūsiu, o mano žmona, koks sutapimas, išvykusi į komandiruotę, konferenciją bulgaruose turi, tai esu laisvas, pabūsiu, vaikai juk pas uošvienę, tu žinai, man jų nepalieka, sako, esu neatsakingas, įsivaizduoji? Aš neatsakingas, griūk negyvas. Pabūsiu, Luyza, aš niekur neskubu, kaip tik ir sardelės jau garuoja.
Ir ateina tada mano Siga. Labas, sakau, Siga, užeik, sardelės kaip tik garuoja. Ir Viera prie jos, duok paltuką nurengsiu. Neliesk, suriko ji, ir vožė buteliu per galvą Verygai. Prie durų vyno butelis gulėjo, tai ji juo ir vožė atsigręžusi. Vieros akys tik susikryžiavo, mačiau, ir krito atbulas. Tiesus, kaip stovėjo taip ir atkrito. Mes dar nieko bloga negalvojom, sardelės garuoja (Siga net paklausė, o Veryga irgi valgys? Ne, atsakiau, jis laikosi dietos), sardelės garuoja, tai mes jas linksmai ir suvalgėm, nors nuojauta man kuždėjo: negerai su Veryga, bet nenorėjau gąsdinti mergaitės. Tik kai ji išėjo, tik tada priglaudžiau ausį prie krūtinės plakimo paklausyti. Nieko negirdžiu, neplaka, vadinasi. Apsiverkiau, ne tiek iš gailesčio, nebuvo man kažkodėl jo gaila, spėjo gerokai įgristi per tiek laiko, paverkiau iš pagarbos, šventas žmogus buvo, tai graudenau save visaip: ak, Viera Viera, jei ne Raudonasis Spalis, tai niekada ir susitikę nebūtume ir gyventum dabar laimingas Maskvoje (juk jis iš Maskvos atsibeldė), matai kaip politika kartais žmonių likimus pakreipia.
O kitą minutę, žiūrėk, ir iš tikro susigraudenau, gaila buvo, juk tiek metų kartu pragyvenom, kaip aš dabar be Verygos, kur eisiu, kaip toliau reiks gyventi, juk anksčiau jis už mane viską nuspręsdavo, viską sudėliodavo, buvo lyg ir dvasinis vadovas, guru, kelrodė žvaigždė – VĖTRYNGĖ.     Nesupaisysi tų jausmų, nepastovūs jie.

Naktį įsukau  į paklodę ir nunešiau ant tilto. Taip ant pečių užsiverčiau ir nunešiau. Tiltas netoli nuo namų, ir žmonių nepasitaikė. Su paklode nemečiau, pasilikau ją, visgi nesusitepusi, nes Veryga švariai, be kraujo numirė, niekur niekas net nenulašėjo, matyt, į smilkinį Siga jam pataikė. Tokia švari nesmurtinė mirtis, net pavydas apėmė. Dar peržegnojau, palinkėjau viso ko geriausio, ko galima linkėti tokiomis aplinkybėmis, ir paleidau per turėklus. Ir tada, negaliu prisiekti, ar tikrai girdėjau, ar pasivaideno, kad šaukia mane Veryga – Luyza, Luyzaaaaaaaaaaaaa ir pliumpt į upę. Upė Nemunas vadinasi. Vanduo ištiško ir vėl tyla. Tik mėnulis kažkur šone šviečia ir širdis krūtinėje daužosi.
Pastovėjau kelias minutes užsimerkęs, kad geriau susikaupčiau maldai, sukalbėjau už velionį tris Sveikas Marijas, o kai atsimerkiau, neįtikėtinas dalykas – Veryga vėl šalia stovi. Tą naktį trečią valandą, kai jį paleidau nuo tillto, buvo persukamas laikrodis, aš nebuvau jo persukęs, o Viera turėjo išmanųjį laikroduką ir išmanųjį telefoną, tai jo laikas persisuko automatiškai kaip tik tuo metu, kai jis skrido, šaltas vanduo jį atgaivino, ir dabar jis stovėjo ir kaleno dantimis. Bekalendamas ištarė, kai paklausiau jo,  kaip tu čia išdygai, Viera? - Mann darrrr liko visa valllanda ir ketinnu naudinnngai praleisti ją, aiškindamas tau apie prrrražūtinnngą ...

Toliau aš jau nebesiklausiau, pasileidau bėgti tiltu visai į kitą, nei namai, pusę. Nuo to laiko gyvenu gatvėje ir į namus bijau grįžti, galgi nenumirė vis tik Viera, nusimaudė ir grįžo namo? O jeigu pas mane namo?          

Tokia tad istorija.
                                
                                              Uždanga