Koks nuostabus Žmogus!
Jis didi ir tobula būtybė.
Ir amžina, kaip begalybė.

Iš dulkės Viešpats pašaukė Jį,
Dvasia šventąja palytėjęs.
Šlovė Tau, Kūrėjau.

Tad atmink, Žmogau, kad esi nemarus,
Išėjęs iš Kūrėjo rankų,
Privalai kovoti dorai už gyvenimą sunkų.

O jei širdį skausmas spaus, —
Kelk mintis į Viešpatį aukščiau
Ir su malda kentėti bus lengviau.