nieko tikresnio už tikra
lūpos neištarė tyčia
lapkričio veidas kas vakarą
slenka ir slepias akyse
lieka pabėgę eilutės
mano gyvenimo knygoje
tolsta pavargęs žaidėjas
tas paskutinėje lygoje
tu nubundi lyg vilkolakis
pereini nerimo sieną
o danguje susivėlusi
blyškiai slogi mėnesiena
....

nieko tikresnio už tikra
tirštas čežėjimas lapų
tempias naktis tarsi likra
vėlės tarpusavy šnekas