Apsisuka gyvenimas,
Kai, regis,
Kad viskas jau pasiekiama ranka,
Nes merkiasi dangaus atmerktos akys...
 
O tu galėtumei daryt bet ką –
Blakstienas plėšti, antakius supurtyt
Ar vokus lest nutūpęs su varnais,
Nes baigėsi pradėtas tavo spurtas
Ir vėl atrodo –
Veltui gyvenai...
 
Vėl nesustabdoma upe nusruvo
Kadais putojęs baltas džiugesys –
Palikęs sąnašų pakrantėj krūvą
Ir nuojautą –
Toksai jau tu esi –
Nevykėlis,
Pamatęs dangaus vyzdį
Virš įlankos, kur stabteli srovė.
Ir patikėjęs, kad gali įbristi
Į debesį.
Ir debesy stovėt.
 
Per daug mąstai...
Juk mintys tarsi žuvys –
Sublyksi sidabru ir nesakys,
Kodėl dar čia,
Kodėl nežuvęs,
Nors užsimerkė Viešpaties akis...
...................................................................................
 
Panirk darsyk į dugną.
Atsispirki –
Pakilk ne vandens gyviu, bet paukščiu!
Ir ties srauniausiu savo upės vingiu
Nuskrisk aukščiau negu anksčiau –
Už šio pasaulio pakraščių...
 
Jauti – tau skirta dar daugiau?
Jaučiu.
 
2017 m. rugsėjo 13 d.