Toks ramus ir negailestingai šaltas vakaras,
Kada raudoniu nebešvyti medžių lapai ir
Auksiniai tonai mėtos ant žemės sušlapę.
Slysta tarp pirštų sudulkusių knygų lapai ir
Lietaus lašai kybo ore, pametę kelio tikslą.
Laikrodžio rodyklė sustingsta, lyg nujausdama
Amžinąją pabaigą tų saulėtų dienų.
Akys bijo suklusti, bijo nepaklusti
Likimo kerams, įsipareigotai ateičiai.
Sustingsta kūnas krėsle ir pripažįsta
Nebesižavįs rudens giesmėmis,
Pripažįsta tapęs ano pasaulio dalimi.