Tu smilksti kaip ir aš,
Kada lapkričiui dūsaujant blėsta ritmingas tvaskėjimas
Ir fontanai jausmų užusnūsta po ledo pluta.
Tu tyli kaip ir aš – 
Melas kyšo už viltingų linksmų pažadėjimų,
Kad nueisim kažkur ir atrasim, sutversim kažką.
Tu šypsais kaip ir aš,
Kada gauni kaip dovaną lazdą,
Bet atmint negali, kur prašapo pilnoji terba,
Kai už būtus laikus lūpos maldą be poterių vapa,
Tu drovies kaip ir aš, 
Kad bejėgė yra pabaiga.
Kriauklių sienos storyn,
Kol net sėdint šalia nebegirdim,
Kol baugiais šiurpuliais nuvilnija glamonė vėsi.
Tu liūdi kaip ir aš,
Kad abudu lyg žvakės ištirpom
Nuostabioj ir kaitrioj, bet priblėsusioj jausmo ugny.