Keista naktis. Ne todėl, kad susipynė viskas į vieną. O gal visai nekeista, yra taip, kaip turi būti.
Ruduo, piktas vėjas, nudraskęs paskutinius lapus ir ilgai blaškęs juos gatvėmis, gelstančiais vejelių lopinėliais tarp miesto mūrų, kol kiekvienas lapas atrado sau duobelę, kauburėlį prisiglausti ar pakrūmį – užkliūti ir nurimti. Mūsų namo kieme jų didžioji dalis jau subgrėbta, sukišti į maišus, šie atremti į berželius laukia, kol bus išvežti – kažkur, iš kur negrįžtama, ir gal kartais jiems atrodys, kad ta vasara mūsų kieme, kur krykštaudavo vaikai ar sunkiu, lėtu žingsneliu aš praeidavau su vaikštyne į parduotuvę, tebuvo sapnas. Daugiausia lapų vėjas sunešė į smėlio dėžę. Jie apklostė vaikų pėdsakus, paliktus kastuvėlius, grėbliukus, pasiruošę juos saugoti iki pavasario, bet manau, tai neišsipildys – kai nutils vėjas, į kiemą ateis linksmas, žvitrus senukas kiemsargis, išgrėbstys lapus iš visų užuoglaudų ir man praeinančiai nusišypsojęs pasakys – paskutiniai. Bet man nebus linksma.
Kai išeinu iš už namo kertės, geliančiai šaltas vėjo gūsis kiaurai perkošia dar ne žieminį mano drabužėlį ir aš kiek pajėgdama paskubinu žingsnį, grumbančiais pirštais surenku durų kodą ir drauge su vėjo gūsiu įsiveržiu į koridorių, bet neskubu užverti durų, mane sulaiko linksmas lapų šokis apie mano vaikštynę. Tai gudruoliai, rado kur pasislėpti nuo rudens.
Lapai tarp kitko. Ryt jau lapkričio pirma – mano kaime sakydavo – Visi Šventi. Feisbuke pilna nemūsiškų žmogeliukų, gerų, linksmų, išdykusių. Helovynas. Ne man. Man TV žinios – su pykčio, melo protrūkiais. Taip mūsuose nuo seno.
Man Vėlinės. Į feisbuką, žaliąžolę įkėliau tekstus, seniai gyvenusius many, ir žinau, kad liksiu nesuprasta. Nesvarbu, turiu juos, kaip tuos sugrėbtus lapus, išvežti ten, iš kur negrįžtama. Noriu pamiršti – du kartus ta pati gėla gal neskaudins.
Tikrai, beveik niekas neskaito, neatsiliepia, kol dienai baigiantis suprantu – nėra kam skaityti svetimo, kažkokio nesuprantamo išgyvenimo, kiekvienas su savuoju išvažiavę kažkur, nebodami šalčio, vėjo. Pas savuosius, kurie negali pareiti.
– Kalne, priartėk!
Jei kalnas neina pas Mahometą, tai Mahometas turi nueiti pas kalną.
Tik visai temstant pastebiu – kieme, gatvėj tik viena kita mašinytė.
Išgeriu paskutinę tabletę, palieku spingsinčią tik mažąją lempelę ties lova. Sudoku, pagelbėk, kaip visada pabūk su manim, kol ateis neramus, negelbstintis miegas su košmariškais sapnais, bet jau visai mingant vėl suskamba durų skambutis – ramus, draugiškas. Nenusigąstu, tik nustembu – mieste nesusitaręs iš anksto niekas neateina, o dar tokį vakarą. Užgesinu lempelę ir svarstau, kas tai galėtų būti. Išdykauja vaikai? Ne, jie šiandien drauge su tėveliais, močiutėm, diedukais lanko kapus. Bomžas? Ne, šiokį vakarą ir jų mintys nepiktos.
Įsileisti? Esu vaikų prisaikdinta tokiais atvejais neatsiliepti, dabar daug piktų žmonių. Tik dabar? Anksčiau nebuvo? Jei nepaklausysiu ir kas nors nutiks, nebeleis man gyventi vienai, o to aš nenoriu.
Ilgai trunkanti tyla, skambutis nepasikartoja, taip belaukdama ir užsnūstu. Po kurio laiko prabudus man atrodo, kad girdėjau nueinančio žingsnius – pažįstamus. Graužiuosi, kodėl neįsileidau. Kas tai bebuvęs – nebūčiau viena.
Kai po poros valandų vėl pažadina tas pats, toks pat ramus, draugiškas, savas skambutis, kaip jauna, kaip sveika šoku iš lovos ir krentu čia pat ant kilimėlio. Įsisąmonink pagaliau, moteriške, savo galėjimo – negalėjimo ribas!
Skambutis nepasikartoja. Kai silpnumo priepuolis praeina, ryžtuosi keltis,  atsargiai prieinu prie lango, praskleidžiu žaliuzes – pilnas kiemas, gatvių pašaliai pristatyti mašinyčių – miestas sugrįžo. Name tylu – pavargę, sužvarbę, prislėgti atsiminimų žmonės sumigo.
Prieinu prie durų, įsiklausau. Tyla. Tas kažkas, šį vakarą du kartus ieškojęs manęs, norėjęs kažką pasakyti, tikriausiai išėjo, tik aš negirdėjau žingsnių. Ką būtų veikęs tiek ilgai už durų? Kažkas – iš praeities, nes atėjo nesusitaręs, taip kaip ateina atsiminimai.
Susigūžiau lovos kertelėj – tokia viena! Tarsi nebūtų buvę gyvenimo. Ir jau nebus. Bet štai tada kurčioj įmigusio namo tyloj vėl išgirstu ramius, draugiškus, savus žingsnius – nutolstančius. Ar besugrįš kada žmogus, kuriam šiąnakt neatvėriau durų?