Kai senstantis suknelių siuvėjas užbaigė paskutinį savo šedevrą, atsisėdęs ant medinio suolo tiktai dantimis sugriežė solo ir giliai iki jaknų atsidusęs vienai nuobodžiaujančiai poniai ištarė: gana. Užteks čia man, adatos ir siūlo virtuozui, balta rankele su kreivoka adatėle vilkų ir lietaus krašte mosuoti – noriu eiti į politiką. Bet va, dar nežinau tikrųjų savo (po)lytinių pažiūrų, nežinau, kokion partijon stoti – visų jų batai į vidinę pusę numinti, nemadingi. Dar vakar patiko jauni liberalai, bet jie labai greitai paseno, nebegražūs tapo, o ir pinigų upeliai jiems išdžiūvo.
      Valstiečiai žali?
      Na ką tie, pažadėjo Tautinį Kostiumą, bet greitai persigalvojo, suvedžiojo ir nuvylė... Jiems tiktai baltaplaukės lietuvaitės rūpi, o jos, kaip žinote, mėgsta iki nuogumo atsivėrinėti... Ne fasonas. Duok joms tik pažaisti polytinių karoliukų vėrinį. Nėra Marijos žemėje kultūros, neturėjo ir neturės tie barbarai ir pagonys lietuviai jos. Tad eisiu į (latvių) gatvę, ten tai jau tikrai rasiu kokį nuobodžiaujantį inteligentišką rusą. Ir giliai iš širdies atsiduosiu. Visus galus ir sielos kampelius atversiu.
       Kaip tarė, taip ir padarė. O vakare rusas (o gal ir ne?) siuvėjui atsilygino tuo pačiu. Ir nutratino vargšą iš kalaškės kulkosvaidžio. Kare kaip kare. Ačiū ačiū ir spasibo. Taip nieko gero siuvėjui ir neliko – nei ilgo lito, nei liežuvio, nes viską, įskaitant Garbę ir Orumą, paleido pavėjui.
       O aš dėkoju jums už jūsų dėmesį šį niaurų rudens lietaus mėnesį. Atleiskit, jei kas ne taip... Jau kitą – vanagų – mėnesį laukite serialo tęsinio apie neišskrendančią Pietuosna Varnagaitę – Ziurich, Ruth Efraimovną.
      Life is laif. Kas lietuviškai reiškia: gyvenimas yra gražus – juokitės, jis jus filmuoja, ir tikiuosi, ne porno.