Gal reikia garsiai šaukt? O gal tylėti? 
Šešėliai dengia žemę ir dangus 
Toks šaltas, šaltas... Virpa vos palietus 
Auksinis lapas. Jau kitaip nebus... 
 
Širdis panyra į mintis gėlėtas –  
Sušildo vėl išblukęs spindulys. 
Kam laikas bėga, skuba, kam iš lėto
Nušliaužia į pakalnę... Nesivys 
 
Jau nieks prabėgusių dienų, tik aidas 
Pasklis laukymėj prie senos trobos. 
Džiaugsmingas juokas rūke išsisklaidęs 
Nuguls kiekvieną vingį... Atkartos 
 
Virpėjimą dienų naktinės šalnos. 
Neverk, berželi, ilgu vienišam. 
Už kelio vingio, kur saulužė kelias, 
Jaunystė grįžta ir jaunam, senam. 
 
Tik neliūdėki, mielas. Už kantrybę
Tave vėl džiugins žiedlapių pūga.
Ir per rasotą žolę vėlei brydę
Išmins išaušusi nauja diena.