a)

Man labai patiko tas naujas atradimas, už kurį šiais metais buvo paskirta Nobelio premija medicinos srityje, kur  kalbama, kad kiekvienas individas gali koreguoti savo smegenų veiklą, tereikia tik truputį mechaniškai arba tiesiog rankiniu būdu pakreipti medžiagų apytaką pačioje smegenų žievėje. Ta prasme, sustatyti kai kurias pertvaras ir užblokuoti kai kuriuos kanalus, jei nenorime, kad maistas, deguonis tiekiamas su krauju, iškart patektų, tarkim, į hipofizinę ar kitą srtitį,  kuri organizuoja jausminę veiklą, o pirmiau aprūpintų dalykinį, tai yra veiklos barą. Arba atvirkščiai.
Aš netgi išvysčiau šią idėją ir atradau, kad kamienines ir apvaliąsias smegenų ląsteles galima norimu metu atlaisvinti ir pakeisti jas kampinėmis ir rombinėmis ląstelėmis, kurios geriau įsisavina ir perteikia sudėtingą informaciją smegenų centrui, ypač kai anos yra poilsio, tai yra miego būsenoje. Tam tereikia įsijungti mobiliojo telefono vibracijos režimą, į kurį kamieninės ląstelės nesureaguoja, toliau sau miega, o tos kampuotosios kaip mat prisistato vykdyti užsakymą. Ir kol pirmosios pučia sau į akį, darbščiosios pluša išsijuosusios ir atlieka aibę sudėtingų veiksmų, ir joms niekas nemaišo, neįsikiša su savo kvailais klausimais o kam to reikia? abejonėmis ir kitomis nesąmonėmis, kurias mums pakiša jausmų mechanizmas.  Taip, pavyzdžiui, aš iš pažiūros miegantis individas parašiau stulbinamai puikių literatūros darbų, kuriais visgi likau nepatenkintas ir sudeginau juos, tiksliau ištryniau iš savo atminties spintos, nes deginti nebuvo ko, aš neperkėliau to į popierių. Nepatenkintas buvau tuo, kad kūriniai nors ir buvo, kaip minėjau, stulbinamai gerai parašyti, be klaidų, gero stiliaus ir panašiai, bet jiems trūko gyvybės, jausmo, kas nutinka, kai įsijungia visokios kamieninės bei apskritosiois ląstelės, kai ima viršų hipofizis ir visa kita.
Taigi, kūrybai rombai ir kvadratai netinka, supratau, ir perėjau prie grynai mokslinių reikalų. Čia gi viskas vyko kur kas paprasčiau. Pirmiausiai radau būdą kaip, neįsikišant operaciniu būdu,  smegenų reljefe statyti sudėtingiausias užtvaras, pylimus ir kreipti medžiagų tiekimą reikiama kryptimi, tarkim, iš dešiniojo pusrutulio priekinės dalies pakreipti į kairiojo pusrutulio galinę dalį, jei man, sakykim, reikia momentinės jėgos pakelti šaldytuvą ir išmesti jį per langą. Aišku, man to nereikia, bet padaryti tai iš tikrųjų galiu. Tam tereikia naudoti gipso kubelius, kurie susimaišę su vandeniu tampa skysta tyrele, o pasiekusi hipofizio prieigą, sustandėja ir tampa neįveikiama užtvara kraujui prasiveržti, dėl ko jis yra priverstas nusitiesti sau naują vagą smegenų žievėje ir maitinti deguonimi ir minerelinėmis medžiagomis praktinio veikimo mechanizmus. Ir t.t. Visko išaiškinti aš nesiimu, nes už tai turėčiau gauti Nobelio premiją, bet kadangi esu savamokslis, nepatentuotas išradėjas ir panašiai, be to, pinigų iš tiesų man nereikia (suprantu, kad tai skamba neįtikinamai, bet taip yra), o ir premija jau yra paskirta kitam, tai apsiribosiu tik savo patikinimu, kad tikrai taip, aš valdau savo smegenų veiklą, pilnutinai, dvidešimt keturias valandas per parą.
Iš tikro aš jau imu kai kur panaudoti šias savo smegenų galias. Visokiuose darbų planavimuose, prioritetų susidėliojimuose, programų sudarymuose, bet ateityje, aišku, užsiimsiu kažkuo sunkesniu, jei manęs nenusitemps prakeiktas pomėgis rašyti. Nes rašymas išsunkia, išvargina ir atima norą apskritai daryti kažką kita. Tai baisu ir tai yra hipofizio superaktyvaus kišimosi į mano reikalus pasekmė. Basta, aš jį užblokuosiu su visam. Daugiau gipso. Aleliuja.