Čia niekada nenutyla oro uostai ir didelės stotys,
naktimis nemiega žmonos lakūnų ir girtų indėnų,
neužgyja ant kūnų įžūliai rodomos elgetų votys
ir nenuplaunamas grafity ant senų namų sienų.
 
Čia karaliauja klastingos reliatyvizmo diktatūros
begėdiškai šėlstančios aklo pasaulio beprotybėje,
tvinsta begalinio vartojimo užterštos upės ir jūros,
gimusios pilko dangaus eklektiškoje aukštybėje.
 
Čia palydėtos greitųjų traukinių spigių sirenų
kyla aukštyn mano mintys ir svetimos raketos,
palikdamos dūmus ir rūgštį, bado dangų be gėdos –
ir tirpsta ledynai, o tautos neranda sau vietos.