Dengiasi rūdimis plienas

Gniaužiasi kumštyje pirštai –
Vėsta... Todėl juos slepi.
Nors... Tu tenori pamiršti,
Nes atmintis juk talpi.
 
Kad negraudentų kas buvo –
Ak, kaip toli, kaip seniai...
Skraido tarp bičių lėktuvai,
Kala betoną geniai.
 
Ir pasiklysta veršiukas
Kartais mašinų spusty...
Markstosi saulė išblukus,
O tu save vėl verti
 
Parą minutėm skaičiuoti,
Net minutes į dalis.
Stotys, praeiviai, vėl stotys –
Argi kitaip dar gali?
 
Tai kažkada buvo ramūs
Kaimo ilgi vakarai...
Tik pamatai likę namo,
Jo jau vartus uždarei.
 
Davė brangiausią ką turi –
Meilę – javais, obuoliais...
Laimino einantį durys,
Bet atgalios neįleis.
 
Juk nesugrįžta tos dienos –
Skalsios – kaip duona, ruduo...
Rūdimis dengėsi plienas
Dalgių... Galbūt vien dėl to,
 
Kad negalandę pamatėm –
Kam? Kokia laiko prasmė?
Praeitį mena tik medžiai,
Rytas, lakštutės giesmė...
 
Tad visa tai taip nutolo –
Rugio šešėlis ir tiek...
O po to šalnos atolo –
Tuščia – lyg būt po mirties.
.........................................................
 
Nors iš tiesų tąsyk miršta
Mūsų tikroji dvasia –
Kumštyje gniaužiasi pirštai,
Pulsas pradingsta juose...
 
2017 m. spalio 27 d.
 
kaip lietus