Vėl rudens ilgesys pasidengęs rūku
tyliai tūno už medžių kamienų.  
Tolumon pasistiebus kasvakar žiūriu,
tarsi kirvarpa griaužia kas dieną,
kol jausmai išsilaksto lig pat debesų,
kol sapnai uždaryti nutyla.
Aš viena su tavim paslaptingai kalbu,
aš viena žengiu žingsnį į tylą
ir ruduo išakėja godotas mintis,
žvaigždės spindesiu žemėn sugrįžta.
Bėga ilgesio laikas ir virpa naktyj...
Spindi mėnuo danguj, auksu tviska.