Įžanga
 
Pradedant kiekvieną kūrinį turi būti įžanga. Tai kaip ir koks pasisveikinimas su skaitytoju arba nurodymas krypties, kuria eis autorius, ir jeigu, pavyzdžiui, tau nepriimtina ta kryptis, tema, tu gali toliau neskaityti. Taip pat tai gali būti proga autoriui išsakyti savo požiūrį arba pažiūras, kurios, jo manymu, kūrinyje gali neatsiskleisti, o jis taip nori, jam taip knieti jas atskleisti, ta prasme apsinuoginti, juk, sutikime, kiekvienas autorius yra ekshibicionistas, bet ne kiekvienas ryžtasi išeiti į gatvę nuogas, apsivilkęs tik lietpaltį, tad dažniausiai eksponuoja save savo kūriniuose, bet jeigu įtaria, kad to bus maža arba jis ne visas atsispindės kūrinyje ir kažkoks kūno lopinėlis vis tik nebus atidengtas, tada jis griebiasi įžangos ir nusivelka paskutinį raištelį.
Taigi ir aš, sekdamas iškiliausiais kūrėjais, be to, dar net nežinodamas būsimos medžiagos, pradedu nuo įžangos, nes iš tiesų net nežinau, ar po to turėsiu progos įsiterpti ir pakalbėti man rūpimu klausimu, ar siužetas išsivystys ta linkme, kuri bus patogi man pasireikšti, ir gal net ne tas klausimas tada man bus svarbiausias. O šiandien, kadangi yra sekmadienis ir aš guliu lovoje, kai tuo tarpu dori katalikai ir patriotai klūpi bažnyčiose, tad ir klausimas yra daugiau nei akivaizdus. Kaip visa tai prasidėjo?
Prisimenu, septynioliktais savo gyvenimo metais aš verkiau, ėjau Laisvės alėja, buvo šlapias lapkritys, ir verkiau. Dangus irgi verkė kartu su manimi, buvo gūdus sovietmetis ir visi džiaugėsi, o aš verkiau. Vakaras, tamsu, nors Laisvės alėja ir pakankamai apšviesta, bet žmonių nulis, nes tada įprasta buvo apie aštuntą ištuštinti gatves, nes Panorama ir Laikas, o ir šiaip nebuvo tradicija sėdėti ilgai kavinėse ir tuščiai leisti laiką, labiau buvo toleruojamas proletariškas greitas apsiforminimas prie parduotuvės ir dar greitesnis pasinėrimas į nebūtį, komą, kad ryte jau septintą vėl būtum žvalus ir stotum prie staklių.
Čia, aišku, aš jau nukrypau į lankas, visai gal taip ir nebuvo, pasireiškė dabar manyje konjunktūrinis instinktas vienašališkai pasisakyti apie praeitį. Geriau kalbėsiu apie save. Taigi, aš verkiau, nes buvau įsimylėjęs ir tai buvo taip žiauru, taip nepažįstama ir nauja, nieko gero nežadantis dalykas, be to, maniau, gyvenimas yra negailestingas, pilnas netikėtumų, pakišantis kasdien naujus iššūkius, be galo ilgas, ir kaip reiks jį visą ištverti, tada jau ne pirmą kartą galvojau apie savižudybę, bet vietoj to tik ėjau. Tris kartus per Laisvės alėją pirmyn atgal. Tas ėjimas mane ir išgelbėjo. Aš visą gyvenimą tik ėjau, ėjau ir bėgau. Sustodavau, taip, gal net ir grįždavau, nukrisdavau, bet paskui vėl ėjau. Daugiau niekada nebegalvojau žudytis.
Ar tai buvo dievas? Vargu. Juk sakiau, tai buvo ėjimas.