Sveika sugrįžus, sene, prie savosios geldos – 
Žvejys su auksine žuvim negrįžo dar nuo jūros,
Tad melsk gerovės jau dabar nemeldus –
Iš smėlio kopų neišnyra mūrai,
Nei vienas buožgalvis, nors šimtąkart bučiuotas,
Nevirsta princu, kurs tave mylėtų.
Suskilus gelda – tai svajonių luotas,
Kur realybei nebelikę vietos.
Žvaigždžių lietus... Ne, tai tik pirmos snaigės
Ant kūno tirpdamos aušina kraujo sulą.
Nuliūdęs senis – aukso žuvys baigės,
O jo senoji tyli it statula.
Ko ji nesibara, nei rėkia, anei meldžiasi?
Kaip neramu. Lai tris dienas rūgotų.
Senoji šypsosi taip, kaip jaunystėj saldžiai
(Kol dar jai auksas neatėmęs proto)
Lyg pirmą kartą praregėjus žveją – 
Koks jis pavargęs, šlapias ir apdriskęs.
Ji kvailą mintį apie žuvį veja,
Nes, pasirodo, kad turėjo viską.