Vėlyvas metas — sutemų,
Nemiega tik išblukę vėlės,
Tavas akis lig šiol menu
Ir glotnų raštą pagalvėlės.
Šilkiniai raštai apvadų, 
Išsiuvinėtos ryškios gėlės, 
Aš galvą savąją dedu, 
Paglosto rankos sengalvėlės.
Bet tik sapne, šaly rūkų, 
Kai sutemos užkloja dieną, 
Palieka širdyje nyku, 
Bet vėl nušvinta mėnesiena.
Mamyt, aš pas tave einu, 
Kai stoja lapkritis ant tako, 
Švieselės mirga tarp delnų, 
Nutyla visos garsios šnekos.
......

Vėlyvas metas — sutemų, 
Mamyt, aš pas tave einu...